Saulė leidžiasi už kalnų, rausvai nudažydama baltas namų sienas. Terasoje gurkšnoju šaltą vietinį vyną, stebiu, kaip šešėliai ilgėja alyvmedžių sode. Laikas čia teka kitaip – lėčiau, tirščiau, prasmingiau. Ir pagaliau suprantu, kodėl sakoma, kad kai kurios vietos paliečia sielą.
Pirmas susitikimas
Nesitikėjau, kad būsiu sužavėta. Po daugybės aplankytų Viduržemio jūros kurortų maniau, kad mane sunku nustebinti – dar viena saulėta sala, dar vieni mėlyni vandenys, dar vienas turistinis šurmulys. Bet kai ankstyvą rytą nusileidau Larnakos oro uoste, oras tvoskė kitaip – sausesnis, kvepiantis žolelėmis ir kažkuo nenusakomu.
Pirmoji diena – visada chaotiška. Automobilių nuoma, navigacijos nustatymai, bandymai suprasti kelio ženklus. Kipre vairuojama kairiąja kelio puse – britų kolonijinio palikimo priminimas. Pirmąsias valandas važiuoju įsitempusi, kartodama sau: „Laikykis kairės, laikykis kairės.” Tik vėliau sužinojau, kad vietiniai juokauja: britai paliko tris dalykus – vairavimą kairiąja puse, elektros lizdus su trim kištukais ir užsispyrusį charakterį.
Kaimo ritmas
Apsistoju ne turistiniame kurorte, o mažame kaime Trodoso kalnų papėdėje. Akmens namelis, kuris kadaise priklausė vynuogių augintojui, dabar paverstas jaukiu svečių namu. Šeimininkė – žila moteris raukšlėtu veidu ir nuolat besišypsančiomis akimis – pasitinka tradicine uogiene ir stipria kava.
„Čia laikas eina lėčiau,” – sako ji, kai nekantriai žvilgčioju į telefoną, tikėdamasi interneto ryšio. „Pirmą dieną bus sunku, antrą – lengviau, o trečią – nebegalėsi įsivaizduoti, kaip gyvenai kitaip.”
Ji teisi. Netrukus įsitraukiu į kaimo ritmą. Rytai prasideda gaidžių giedojimu ir duonos kepimu gretimame name. Dieną kaimynai susiburia lauko terasoje, gurkšnoja stiprią kavą ir aptarinėja viską – nuo obuolių derliaus iki politikos. Vakarai kvepia griliu ir citrusiniais vaisiais, o nakties tamsą perskrodžia tik žvaigždžių šviesa ir retkarčiais – nuo kalnų atsklindantis šakalų kaukimas.
Maisto kalba
Kelionė į Kiprą man visada išliks atmintyje kaip skonio kelionė. Ne tas pasterizuotas, suvienodintas turistinis maistas, bet tikri, žemės skoniai.
Rytą – jogurtas su vietiniu medumi ir šviežiomis figomis, tiesiog nuskintomis nuo kiemo medžio. Vidurdienį – paprasti, bet nepamirštami sumuštiniai su halloumi sūriu, kuris čia gaminamas jau tūkstantmečius. Vakare – lėtai troškintas jautienos stifado, kurio kvapas sklinda per visą kaimą.
Bet labiausiai įsiminė meze – ne patiekalas, o visa valgymo filosofija. Daugybė mažų lėkštučių, kuriomis dalijamasi su visais prie stalo. Jokio skubėjimo, jokio „pagrindinio patiekalo”. Tik nuolatinis ragavimas, kalbėjimasis, juokas. Vakarienė gali trukti tris, keturias valandas, ir niekas tuo nesistebi.
Vieną vakarą vietinis vyno gamintojas pamokė: „Valgymas – tai ne kuro papildymas. Tai bendravimas. Kai dalijamės maistu, dalijamės istorijomis, dalijamės gyvenimu.”
Nebylūs liudininkai
Kipro peizažą ženklina tūkstantmečių civilizacijos pėdsakai. Vieną dieną užsuku į Kurijono teatrą – romėnų laikų statinį, įsitaisiusį ant jūros skardžio. Sėdžiu ant akmeninių pakopų, kur prieš du tūkstančius metų sėdėjo kiti žmonės, ir stebiu, kaip saulės šviesa žaidžia akmeniniuose iškilimose.
Teatras vis dar naudojamas – vakarais čia vyksta koncertai ir spektakliai. Kažką magiško jaučiu šiame tęstinume – tarsi laiko ratas apsisukęs, bet niekada nenutrūkęs.
Tačiau stipriausią įspūdį palieka ne garsiausios archeologinės vietovės, o netikėti radiniai kasdienybėje. Senas alyvmedis, po kuriuo, pasak vietinių, mėgo ilsėtis dar Bizantijos imperatorius. Išdžiūvusi upė, kurios vagoje rastos neolito laikų šukės. Akmuo su iškaltu kryžiumi prie kaimo šulinio – kažkieno tikėjimo ir vilties ženklas, išlikęs šimtmečius.
Susitikimai kelyje
Geriausi kelionių prisiminimai visada susiję su žmonėmis, ne su vietomis. Kipre sutikau tiek skirtingų likimų, kad kartais jaučiausi tarsi skaitanti gyvą istorijos knygą.
Tavernos savininkas, kuris per 1974 metų įvykius neteko namų šiaurėje ir turėjo pradėti gyvenimą iš naujo. Jis kalba be kartėlio, tik su nostalgija: „Namai – tai ne sienos, o prisiminimai, kuriuos nešiojiesi savyje.”
Jauna menininkė, grįžusi iš Londono, kad atgaivintų savo senelių namą ir paverstų jį rezidencija kitiems kūrėjams. „Čia mano šaknys,” – sako ji, – „negaliu kurti niekur kitur taip autentiškai kaip čia.”
Senas žvejys, kuris kasdien plaukia į jūrą, nors turistai jau seniai nupirko didžiąją dalį pakrantės. „Jūra nemoka meluoti,” – šypsosi jis, – „kitaip nei žmonės. Todėl ja pasitikiu labiau.”
Nebylūs pokalbiai
Kartais geriausiai pažįsti vietą per tylą. Ankstyvą rytą, kai turistai dar miega, o vietiniai jau išėję į darbus, vaikštau pakrante viena. Vanduo toks skaidrus, kad matau kiekvieną akmenėlį dugne. Sūrus vėjas kedena plaukus, o tolumoje matau kalnų siluetus.
Kitą dieną pasiklystu kalnų keliukuose ir atrandu mažą koplyčią – tokią seną, kad niekas neatsimena, kada ji pastatyta. Viduje – tik paprastas medinis altorius ir pajuodusios ikonos. Atsisėdu ant akmens slenksčio ir tiesiog būnu. Kartais vieta kalba su tavimi be žodžių.
Paskutinį vakarą prieš išvykdama užkopu ant kalvos virš kaimo. Saulėlydis nudažo dangų oranžine ir rožine spalvomis. Alyvmedžių šešėliai ilgėja, o tolumoje girdėti avių varpelių skimbčiojimas. Tyla, kuri nėra tuščia, bet pripildyta gyvenimo.
Keisti susitikimai
Ne visi salos atradimai malonūs ar romantiški. Kartais realybė prasiveržia pro turistinius fasadus.
Vieną dieną pamatau apleistą kurortą – kadaise prabangius viešbučius, dabar stovinčius tušius už užtvarų. Vaiduokliškas priminimas apie konfliktą, kuris vis dar neišspręstas. Kiek toliau – stebėjimo postas su žiūronais, nukreiptais į šiaurę, į kitą salos dalį, tarsi į kitą pasaulį.
Kitą kartą sustoju kavinėje, kur staiga užsimezga karštas politinis ginčas tarp dviejų vietinių. Jie kalba graikiškai, bet emocijos suprantamos bet kokia kalba. Jaučiuosi nejaukiai – lyg netyčia atsidūrusi svetimame ginče. Kavinės savininkas pastebi mano diskomfortą ir ateina su papildomu desertu: „Nekreipk dėmesio, mes visada taip diskutuojame. Rytoj jie vėl geriausiai draugai.”
Kasdienybės atradimai
Mažos detalės dažnai atskleidžia daugiausia apie vietą. Kipre tokių detalių – daugybė.
Ryto šviesa, kuri krinta per tradicinių namų medinius balkonus, sukurdama raštus ant grindų. Vanduo – brangiausias turtas saloje, kur kiekvienas lietaus lašas svarbus. Todėl kiemuose – surinkimo sistemos, o dušai trumpi.
Senų moterų įprotis sėdėti prie namų ir lupti migdolus ar pistacijas, šnekučiuojantis su kaimynėmis. Jaunas vyras, kuris kiekvieną rytą bėga su vėliava per kaimą – asmeninis ritualas, kurio prasmės taip ir nesupratau.
Ir ta savotiška laiko tėkmė, kur „dabar” reiškia „kažkada šiandien”, o „rytoj” gali reikšti bet kurią dieną artimoje ateityje. Iš pradžių tai varo iš proto, o paskui – keistai išlaisvina.
Grįžimas savęs link
Galbūt svarbiausia, ką atrandu šioje saloje – lėtesnį, labiau sau atidų gyvenimo būdą. Kai nėra nuolatinio informacijos srauto, kai dienos ritmą diktuoja ne pranešimai telefone, o saulės kilimas ir leidimasis, kažkas viduje atsipalaiduoja.
Pradedu pastebėti dalykus, kuriuos anksčiau praleidau. Kaip keičiasi šviesa dienos metu. Kaip skirtingai kvepia oras prieš lietų. Kaip mano kūnas natūraliai pavargsta saulei nusileidus ir pabunda su pirmaisiais spinduliais.
Vietinė močiutė, pamačiusi mane amžinai skubančią, juokiasi: „Tu gyveni rytoj, bet laimė visada yra šiandien.” Ji teisi. Kiekvieną dieną bandau vis labiau būti čia ir dabar.
Išsivežami suvenyrai
Paskutinį vakarą sėdžiu terasoje, mėgaudamasi vietiniu vynu ir žiūrėdama į žvaigždes. Šeimininkė ateina atsisveikinti ir atneša mažą dovaną – stiklinį buteliuką alyvuogių aliejaus iš savo medžių.
„Kad nepamirštum mūsų skonio,” – sako ji. Bet žinau, kad iš šios salos išsivežu kur kas daugiau nei materialius suvenyrus.
Išsivežu kitokį santykį su laiku – lėtesnį, ramesį. Išsivežu naujus skonius ir kvapus, kurie netikėtai iškils atmintyje žiemos viduryje. Išsivežu pokalbius su nepažįstamaisiais, kurie valandėlei tapo artimi. Ir išsivežu tą ypatingą jausmą, kad pasaulis vis dar pilnas atradimų, net tose vietose, kurios atrodo gerai ištirtos.
Kipras tapo ne tik tašku žemėlapyje, bet ir vieta mano vidiniame kompase – priminimu, kaip noriu gyventi, kai visas išorinis triukšmas nutyla.
