Darbo pokalbyje kandidatas dažnai stengiasi pasirodyti kuo geriau. Jis iš anksto perskaito dažniausius klausimus, mintyse susidėlioja atsakymus ir pasirenka tas frazes, kurios, jo manymu, turėtų patikti darbdaviui. Pokalbis praeina sklandžiai, visi maloniai atsisveikina, tačiau po valandos atranką vedantis žmogus vis dar nežino, kaip kandidatas elgtųsi tikrame darbe.
Patyręs personalo atrankos specialistas vertina ne gražiai skambančius sakinius, o tai, kas slypi už jų. Bendriniai atsakymai gali sukurti gerą įspūdį, tačiau jie retai parodo žmogaus įpročius, atsakomybės jausmą ar gebėjimą veikti įtemptoje situacijoje.
„Esu perfekcionistas“ dažnai slepia išmoktą frazę
Paklaustas apie silpnybes kandidatas neretai atsako, kad yra perfekcionistas, per daug dirba arba sau kelia per aukštus reikalavimus. Tokia formuluotė skamba saugiai, nes trūkumas pateikiamas kaip privalumas. Vis dėlto darbdavys iš tokio atsakymo beveik nieko nesužino. Neaišku, ar žmogus iš tiesų užstringa ties detalėmis, ar sunkiai deleguoja, ar tiesiog kartoja internete rastą sakinį.
Daug vertingesnis atsakymas būtų susietas su tikra situacija. Kandidatas galėtų papasakoti, kada per ilgas darbas prie vienos užduoties sukėlė problemų ir ką jis pakeitė vėliau. Tuomet matyti, ar žmogus geba save vertinti blaiviai ir mokytis iš savo veiksmų.
„Esu komandos žmogus“ neparodo elgesio komandoje
Beveik kiekvienas kandidatas sako mėgstantis dirbti su žmonėmis. Tačiau ši frazė nieko nepasako apie tai, kaip jis reaguoja į kolegos klaidą, nesutarimą ar kritiką.
Vienas žmogus komandos darbu vadina nuolatinį bendravimą, kitas nori aiškiai pasidalyti užduotis ir dirbti savarankiškai. Abu modeliai gali veikti, jei atitinka įmonės tempą bei pareigų pobūdį.
Todėl personalo atrankos specialistas dažniau prašo papasakoti apie realų konfliktą. Kas nutiko, kaip kandidatas reagavo, ką pasakė kolegai ir kuo viskas baigėsi? Tokia istorija parodo kur kas daugiau nei patogus teiginys apie gerą atmosferą.
„Noriu augti“ dar nepaaiškina, kur žmogus nori nueiti
Augimas tapo vienu dažniausių darbo pokalbio žodžių. Kandidatai sako ieškantys profesinio augimo, naujų atsakomybių ir karjeros galimybių. Skamba patraukliai, tačiau darbdaviui lieka neaišku, ką tai reiškia kasdienybėje.
Vienas kandidatas nori po metų vadovauti komandai. Kitas siekia gilinti profesines žinias ir vengia žmonių valdymo. Trečiam augimas reiškia didesnį atlyginimą. Nė vienas noras nėra blogas, tik įmonė turi žinoti, ar gali jį atliepti.
Šis klausimas itin aktualus, kai vyksta vadovų paieška ir atranka. Vadovo ambicijos turi sutapti su verslo kryptimi. Jei kandidatas nori greitos plėtros, o savininkai siekia stabilumo, konfliktas gali prasidėti dar nepasibaigus bandomajam laikotarpiui.
„Išėjau, nes nebuvo galimybių“ palieka per daug nutylėjimų
Klausimas apie ankstesnio darbo palikimą dažnai sukelia atsargumą. Kandidatas nenori kritikuoti buvusio darbdavio, todėl pasirenka neutralų atsakymą: nebuvo kur augti, norėjosi pokyčių, išsiskyrė požiūriai.
Tokios priežastys gali būti tikros, tačiau jos per miglotos. Geras pokalbis neturėtų virsti buvusios darbovietės teismu, vis dėlto verta suprasti, kas žmogui netiko.
Gal vadovas nuolat keitė prioritetus? Gal kandidatas tikėjosi paaukštinimo, nors nebuvo pasiruošęs didesnei atsakomybei? Gal darbas pasirodė visai kitoks, nei buvo žadėta? Šios detalės leidžia numatyti, ar tokia pati problema nepasikartos naujoje vietoje.
„Galiu dirbti esant stresui“ nieko neįrodo
Retas kandidatas prisipažins, kad spaudžiamas pasimeta. Todėl teiginys apie gebėjimą dirbti stresinėmis sąlygomis neturi didelės vertės, kol nėra pagrįstas patirtimi.
Daug daugiau pasako istorija apie dieną, kai vienu metu vėlavo keli darbai, nepatenkintas klientas reikalavo atsakymo, o kolega susirgo. Kaip žmogus nusprendė, nuo ko pradėti? Ko atsisakė? Kam pranešė apie vėlavimą?
Būtent čia atsiskiria pasitikintis kalbėtojas nuo žmogaus, kuris iš tikrųjų moka išlaikyti ramybę.
Geras pokalbis prasideda ten, kur baigiasi paruošti atsakymai
Darbo pokalbio tikslas nėra prigauti kandidatą ar išprovokuoti nepatogią tylą. Tikslas yra suprasti, kaip žmogus mąsto, renkasi ir elgiasi tada, kai aplinkybės nėra idealios. Todėl verta mažiau klausti, koks kandidatas yra, ir dažniau prašyti papasakoti, ką jis yra daręs. Tikros situacijos turi detalių, jose būna abejonių, klaidų ir ne visada gražių baigčių. Būtent dėl to jos vertingos.
Personalo atrankos specialistas gali padėti darbdaviui nepasiklysti tarp sklandžių frazių ir gero pirmo įspūdžio. Stiprus kandidatas nebūtinai pateikia tobulus atsakymus. Dažniau jis kalba atvirai, pripažįsta savo dalį klaidose ir aiškiai parodo, ko iš jų išmoko. Tokį žmogų jau galima vertinti pagal turinį, o ne pagal gražiai išmoktą tekstą.
